______________________________________________________________

______________________________________________________________

2012 m. rugpjūčio 8 d., kai pakilau iš savo vietos, kad stojau į eilę Komunijai Šv. Pijaus V dominikonų bažnyčios gale Providense, Rod Ailando valstijoje, kitoje Providenso koledžo miestelio pusėje, prie manęs staiga priėjo nepažįstamasis, apie penkiasdešimtmetis.

„Čia taip šalta! Ar išeini iš bažnyčios?“ – paklausė jis manęs. „Ne, aš stojau į eilę Komunijai“, – atsakiau.

Temperatūra buvo maloni, bet jam buvo šalta, ir aš jaučiau šalčio bangą, kurią suvokiau kaip dvasinį ženklą.

„Ką turėčiau dabar daryti?“ – paklausė jis. „Ar priimi Komuniją? Stokite į eilę“, – pasiūliau. „Ar esi katalikas?“

„Priimu, bet ilgai nepraktikuoju“, – atsakė nepažįstamasis. „Galbūt turėtum priimti Komuniją pasitaręs su kunigu“, – pasiūliau. Vyras nuliūdo, nes jį traukė Eucharistija kaip kompaso adatą į Šiaurės ašigalį.

„Ką veiki eilėje?“ – paklausė jis manęs. „Priimu Jėzų“, – atsakiau.

„Ar labai trokštate Jėzaus?“

„Taip, labai trokštu…“ – tuojau pat pareiškė jis.

„Susirenkite į eilę, priimkite Jėzų ir kuo greičiau pasitarkite su kunigu“, – patariau jam.

Mes buvome paskutiniai du komunijos dalyviai. Celebrantas davė man Komuniją, tada nulipo su ostija susitikti su nepažįstamuoju.

„Ką turėčiau daryti?“ – paklausė jis celebranto. „Ar esate katalikas, pone?“ – paklausė dominikonas. „Esu, bet jau seniai nepraktikuoju.“

„Ar trokštate Dievo?“

„Taip, labai trokštu!“ – atsakė nepažįstamasis.

Jie trumpai pasikalbėjo, ir aš stebėjau, kaip dominikonas peržegnoja komunijos dalyvio kaktą ir įdeda jam į burną ostiją.

Komunijos dalyvis paklausė celebranto: „Ką turėčiau daryti?“ „Nuryti ostiją“, – atsakė jis.

Apstulbęs grįžau į savo vietą, apsuptas Malonės skydo.

„Ačiū. Esu labai laimingas!“ – džiūgaudamas pasakė man nepažįstamasis po mišių. „Kaip galiu toliau mėgautis šia ramybe ir laime?“ – paklausė jis. Pasiūliau paprašyti celebranto dvasinio vadovavimo per bendravimo valandėlę.

Kas buvo tas paslaptingas vyras?

______________________________________________________________

______________________________________________________________

2012 m. rugpjūčio 8 d., po Šv. Dominyko šventės, išėjau iš Šv. Pijaus V bažnyčios kupinas pagarbos, džiūgavimo ir įkvėpimo.

„Manueli, bažnyčioje buvo daug tikinčiųjų, bet Dievo trokštantis Žmogus išrinko tave Eucharistijos vadovavimui. Noriu, kad patrauktum žmones pas mane. Šventoji Trejybė per kančias ruošia tave kilniai misijai Romos katalikų bažnyčioje.

Siekite Dievo mokslų, nes Žmogaus mokslai stiprina jūsų intelektą šiame laikiname pasaulyje, o Dievo mokslai suteikia jums amžinąją išmintį. Kai studijuojate Dievo mokslus, aš jums nuolat teikiu grįžtamąjį ryšį ir malonę. Toliau klausykite dominikonų, nes jie aštraus liežuvio ir proto, ir dalyvaukite Eucharistijoje.

Manueli, aš esu Šventoji Dvasia ir aš tau sakiau: „Tavo kančia yra tavo lobis“. Dievas nori sudaryti su tavimi sąjungą, kurios Šėtonas nedrįs mesti iššūkyje. Pasiduok man, ir aš tave vesiu tavo misijoje.“

Aš atsiduodu Tavo Šventajai Dvasiai!

______________________________________________________________